2017 rugpjūčio 21, Pirmadienis M. Daukšos g. 34, Kaunas


VYTAUTAS BALSYS: "MĄSTYMUI LAISVALAIKIO NEBŪNA"

Autorius: Loreta EIGIRDAITĖ
Šaltinis: Nemunas, 2004-05-06

Paklaustas apie gimimo datą, vietą, laiką, horoskopus, mokslus ir panašius dalykus, kone isteriškai atšauna:

- Tai man kažkas toookio - labai svetima! Nors aš daug keliauju, tačiau kiekvienąkart pasienyje, kai tikrinami dokumentai, mane apima panika: gal pamiršau pasą, gal pamečiau, o gal apskritai nebeatsiminsiu savo vardo, pavardės?! Dabar madinga pateikti CV. Taip ir neišmokstu jo parašyti, nemoku užpildyti anketų, pateikti savęs, o kiek teko skaityti kitų žmonių gyvenimo aprašymų, pastebėjau, jog tai tėra pretekstas pasislėpti, gal atverti stalčiuką... Iš tikrųjų tai - užsidarymas. Kas nors gali pasakyti: tai ne mano karta, ne mano žmogus, ne mano socialinis sluoksnis arba dar ką nors... Kiek beturėtume pasų ar dokumentų, viskas tėra patirtys. Viskas vyksta pirmą kartą, visada esi pradžioje. Kiek man metų? Esu šio pokalbio pradžioje. Tiek.

O Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre vis dar nenueina nuo scenos jo prieš aštuonerius metus sukurtas spektaklis "Asmeniniai gyvenimai" (pagal N.Kovardo pjesę).

O į "Katytę P" (pagal Evės Ensler "Vaginos monologus"), pernykštę Teatro dieną rampos šviesą išvydusiąKauno mažajame teatre, bilietai išperkami prieš gerą mėnesį.

Ir dar: retas žino, kad į Eurovizijos konkursą kelialapį laimėjusių Lino ir Simonos dainos šou nuo pradžių iki pabaigos sumanytas jo. Režisieriaus Vytauto Balsio.

"Turkiškas nuotykis"

- Kaip atsitiko, kad ėmėtės režisuoti Lino ir Simonos pasirodymą atrankiniam Eurovizijos konkursui?

- Jau anksčiau esu su jais dirbęs viename renginyje. Kai abu atėjo tartis dėl pastarojo konkurso, supratau, kad dirbsiu vien iš entuziazmo. Kokie ten pinigai? "Turkiškas" nuotykis!

Norėjosi aktorinės įtaigos, tik nerimavau, kad nesupras, nepriims mano sumanymo. Mat popversle egzistuoja baisūs tabu, štampai: būtinai turi būti "go go" šokėjai arba kokia besiraitanti seksuali pana nuogu pilvu. Privalėjau neprarasti realybės jausmo, neapsigauti, įtikinti ir pačius atlikėjus, dizainerius. Nekalbant apie publiką. Cha! Daugelis nė nenutuokia, kad šitam menui režisierius būtinas!

Labai dažnai užvaldo noras padaryti tai, kas neįmanoma, ko dar nebuvo, "iškrėsti" mažyti stebuklą. Tai įvyko! Nors iki paskutinės akimirkos ridenosi ir nervų, ir pykčio, ir džiaugsmo kamuolys. Kad laimėjome, supratau ne tada, kai paskelbė rezultatus. Šiek tiek anksčiau, kai Linas ir Simona baigė dainuoti, o visa Kauno sporto halė klykė!

- Kas įkvepia, uždega?

- Dažnai įsitikinu, kad kūryboje svarbiau ne įkvėpimas, bet konfliktas. Konfliktas! Man didžiausia paslaptis - kodėl tai, ko pats stipriai nekenti, netgi kovoji su tuo, staiga tave uždega, pagimdo idėją? Patogiame gyvenime nėra įkvėpimo, tai saviapgaulė. Nors... Tai, kas mane didžiai sunervina, ir yra įkvėpimas!

- O sėkmė?

- Būtina! Antraip galvotum, kad kažkas ne taip, kad eini ne tuo keliu, kad gal jau metas pas psichiatrą. Tačiau sėkmės neužprogramuosi. Kaip ir meilės.

"Katytė P"

- Šis spektaklis vis dar su didžiuliu pasisekimu kiekvieną savaitgalį vaidinamas Kauno mažajame teatre. Ką Jums, režisieriui, menininkui, vyrui, reiškia šis pastatymas?

- Pirmiausia - tai mano kūrinys. Aš ir dar keturi aktoriai vyrai turime savo paslaptį, mes įtraukiame žiūrovą tarsi į sielą - ateikite, pažiūrėkite: čia viskas kitaip...

O apie reikšmes? Prisimenu, prieš daugelį metų Vokietijoje, Hamburge, pamačiau afišas ir pagalvojau: košmaras! Jeigu spektakliai vadinami "Vaginos monologais", tai kur nueis teatras?!

Perskaičius pjesę, kilo vidinis pasipriešinimas! Vis dėlto pamažu kažkas ėmė rastis, pjesė priminė tai, ką vaikystėje mes, bernai, aptarinėdavome tualete, kalbėdavome apie panas, apie paslaptį, kurią tik draugui galėtum patikėti. Visa tai erotizuodavo ir traukdavo... Pacituosiu Faustą: "Amžinai moteriška mus traukia ir prikelia". Gali turėti daug enciklopedinių žinių, daug patirties, vis tiek liks toji moters paslaptis, kuri ir traukia, ir prikelia. Vyrui neskirta peržengti pažinimo barjero. Tai yra skirtingo pasaulio dalis, kita Mėnulio pusė, kuri vyrą traukia ir be kurios jis negali būti. Mes lyg ir dedamės žiną, tačiau vis tiek galiausiai prieiname ribą, ties kuria esame lyg kokie pingvinai - nieko negalime pasakyti, viso labo tegalime žinią saugoti, perduoti, spėlioti, įsivaizduoti, su pažinimo zondu įlįsti, pamatyti, kaipgi ten vyksta gimimas. Tai - paslaptis, kurią privalai gerbti. Ir ji neleidžia spektakliui nuslysti į banalybę.

Statyti šią pjesę buvo labai rizikinga, tačiau dar kartą peržengiau netikėjimo ir negalėjimo barjerą.

- Ir vis dėlto kur slypi "Katytės P" populiarumas ir sėkmė?

- Būtent toje paslaptyje... Kuri, beje, kai kurioms žiūrovėms sukėlė ir pasipiktinimą.

Teatre tėra užuomina, ir kol ji paveiki, kol ji tavo mąstymą išlaisvina nuo išankstinės nuomonės, tol yra gyvybė. Tokia tad teatro režisieriaus užduotis - sukurti gyvą spektaklį, sukurti paslaptį, paversti žiūrovą dialogo partneriu. Man taip atrodo. Nors, tiesą sakant, negaliu įminti "Katytės P" populiarumo ir sėkmės priežasties.

- Pjesė "Vaginos monologai" parašyta aktorėms. Jūsų režisuotoje "Katytė P" vaidina vyrai. Kodėl?

- Man didžiausias komplimentas, kai kas nors pripažįsta neįsivaizduojąs, jog šitoje pjesėje galėtų vaidinti moterys. "Kaip būtų banalu",- sako. Nėra tiesaus atsakymo į šį klausimą.

- Ką turi turėti aktorius, kad jį kviestumėtės į savo statomą spektaklį?

- Turi patikti kaip žmogus. Esu prieš mitą, jog yra geri aktoriai, yra Koršunovo ar Vaitkaus aktoriai. Tai klišės. Iš tikrųjų yra ilgas ir sunkus darbas, bendra kelionė, susikalbėjimo, atsivėrimo, pasitikėjimo link. Norėčiau sukurti lyg ir roko grupę, tarkime, keturių vyrukų "iš Liverpulio", kurie galėtų spektaklį sudainuoti.

Lošimo manija

- Prieš pora savaičių Kauno mažajame teatre žiūrovų teismui atidavėte naujausią kūrinį - "Tyrimas apie teisybę", pagal mažai pas mus žinomo vokiečių dramaturgo Tankreto Dorsto pjesę "Fernandas Krapas parašė man šitą laišką..."

- Tai pjesė apie meilę. Trumpai - ar galime išlošti meilę, laimę, gyvenimą? Toji lošimo manija, azartas, manau, slypi kiekviename iš mūsų. Stebiu žmones - vieni prašinėja kamštuko nuo alaus butelio arba tuščio cigarečių pakelio. Vieni iš to bando kurti likimus kiti susirenka pajamas.

Anksčiau teatre herojus vedlys, stalkeris, protestuotojas, tavo bendramintis ir partneris. Dabar herojumi gali tapti žiūrovas! Bet kuris žmogus iš gatvės, kaimo, mokantis anekdotą, šveplas ir kvailokas, gali būti matomas visoje Lietuvoje. Jis gali tapti miestelio didvyriu ir su opeliu parvairuoti namo, nes jam pasisekė, jis laimėjo! Toji laimėjimo iliuzija - užteks sėdėti namie, reikia "lįst į televizorių" - beveik nacionalinė liga! Pažvelkite, tie patys veidai nuolat šmėkščioja TV laidose, kuriose galima ką nors išlošti.

Todėl pasikeitė ir dramaturgija. Naujasis žiūrovas supranta: jeigu liks intelektualų laive, nugarmės į dugną. Reikia laimėti! Žūtbūt!

Nesu prieš televiziją. Ji buvo, yra ir bus. Ji turi didžiulę galią. Grįžti namo po darbų pavargęs, sunkia galva, išsidrėbi ant sofos, įsijungi televizorių ir tampi spoksotoju. Netgi suskambėjus telefonui, kitame laido gale išgirsti, jog ten vyksta tas pats - bukas spoksojimas.

Pareiga ir moto

- Kokie teatro ar kino režisieriai Jums turėjo didžiausios įtakos?

- Ingmaras Bergmanas ir Larsas fon Tryras. Susižavėjęs žiūrėjau Larso fon Tryro "Dogvilį", o dabar su beribe meile jį propaguoju! Man regis, tai radikaliausias filmas kino istorijoje, nes, pradėjus jį žiūrėti, vos po kelių kadrų gali pasakyti, jog tokių filmų apskritai negalima kurti, o po trijų su puse valandos išeini apžavėtas. Genialu!

- Ar turite mylimą dramaturgiją?

- Šekspyras. Turbūt. Dar patinka jaunieji vokiečių dramaturgai. Galiu juos skaityti originalo kalba, todėl įsigilinu. Kaip sakė Martinas Haidegeris: "Kalba yra būties namai."

Manau, kad vokiečių tautos mentalitetas, jų filosofija, muzika, dailė, kinas mums, lietuviams, apskritai labai artima, ypač suvalkiečiams. Tačiau tai mano patirtis. Itin asmeniška.

- Kas užima daugiausia vietos jūsų gyvenime?

- Mąstymo malonumas. Mąstymui laisvalaikio nebūna.

Teatras nėra mano mylimiausia sritis, jis ugdo pareigos jausmą. Ir nors savęs neįsivaizduoju dirbančio kitką, tačiau jau nebenoriu gyventi vien teatru, lėkti it apakęs. Baisiausia būtų per visus tuos darbus prarasti gyvenimą, kai nebeliktų laiko pabūti prie jūros, paskaityti knygą, artimai pabendrauti. Štai šito nenoriu. Tai tragedija! Kartais esti minučių... Jeigu tektų rinktis - menas ar draugas, greičiausiai pasirinkčiau draugą.

- Ko negalite pakęsti?

- Dūmų. Tamsos... Vištos tupia ant laktų miegoti, ir aš sykiu. Kitas dalykas - rytas. Ypač pavasarį, vasarą... Tuomet imu spirgėti.

- Jūsų gyvenimo moto?

- Gebėjimas teigti. Tai nėra paprasta. Mus nuolat persekioja ligos, fobijos, išdavystės, praradimai, nepritekliai, neviltys, nesėkmės, apgaulės, kitų nelaimės, karai, vaikų žūtys... Deja, nesame apsaugoti... Tačiau privalome ne užsidaryti, bet susidurti su gyvenimu, kad jį teigtume.

Ir tas pozityvus jausmas, kad nepaisant visko, aš galiu teigti, išlaisvina.

Ir dar... Nepraradau atvirumo nuostabiai! Ir man tai patinka.

 
© Kauno mažasis teatras. Visos teisės saugomos.