2017 birželio 28, Trečiadienis M. Daukšos g. 34, Kaunas


"Tarnaitės" pagal Jean Genet

Rež.: Raimonda Kimbraitė

Vienos dalies kriminalas apie kadaise idealizuotą teatro užkulisių pusę, apie pavydą, konkurenciją, visų kažkada turėtų vertybių praradimą.

Visuomenės primestas poreikis konkuruoti, žmogų kartais gali apakinti. Pagrindinės spektaklio veikėjos – dvi teatro „tarnaitės“, jaunos aktorės, penkerius metus vaidinusios vien „zuikučius“ – turi kur kas daugiau ambicijų ir siekia vaidinti pagrindinius vaidmenis, kurie iki šiol atitekdavo „poniai“. Vedamos pavydo, aklo poreikio dominuoti „tarnaitės“ praranda gebėjimą blaiviai, sąmoningai vertinti savo pačių sugebėjimus ir galimybes...

Spektaklyje „Tarnaitės“ derinami dramos bei operos žanrai (spektaklyje vyksta muzikinio spektaklio repeticijos). J. Genet pjesės veiksmo vieta – virtuvė – šiame spektaklyje virsta grimo kambariu, tačiau jame verdančios intrigos, profesiniai, tarpasmeniniai bei psichologiniai konfliktai, kartu su jų autoriais-aktoriais, persikelia ir į jų „namų“ erdvę. Spektaklio erdvėje veidrodžiai kuria labai trapią ir neryškią ribą tarp iliuzijos ir realybės.

"Žiūrovas teatre mato tik produktą, tačiau nemato bei nesuvokia, kokia kaina pastarasis yra sukurtas, ir kad rampos šviesoje prieš jo akis publika manipuliuojantis talentingas aktorius vis dėl to tėra paprastas žmogus" - teigia spektaklio režisierė Raimonda Kimbraitė.

„Tai teatras teatre – režisierei rūpi kalbėti apie teatriškąją prigimtį, ją atskleisti, ar, kaip sako ji pati, demaskuoti. Tačiau naivu tikėtis, jog tai, kas vyksta teatre, ir bus išimtinai tik apie teatrą. Scenoje vykstanti drama tik paantrina garsiųjų dramaturgų žodžiams, jog teatras – tai gyvenimo veidrodis, o Mažojo teatro scenoje mus ir pasitinka toji nešlifuota, karti gyvenimiška realybė. Pagrindinės veikėjos yra tarsi vartotojiškos visuomenės ikonos. Drabužiai, gražūs daiktai – tai, dėl ko lengvai galima visko atsisakyti. Gražesnis, prabangesnis drabužis idealizuojamas, jam suteikiamos iliuzinės viltys, daiktas tampa tarsi naujo gyvenimo, išsilaisvinimo pažadu. Veikėjos taip priartėja prie šiuolaikinio žmogaus, kuris sukasi imitacijų orbitoje. Imituoti, vadinasi, funkcionuoti, išgyventi, kažkuo tapti. „Dažykis, dažykis, būk graži“, – pritariamai postringauja Ponia, pastebėjusi, kad Klerės veidas padailintas. Išorė spektaklyje dažnai įgauna galią nulemti tolesnius naratyvo posūkius, pakeisti veikėjų tarpusavio santykius, nes išorė suteikia galios būti kuo tik nori, sukurtasis įvaizdis čia ir reprezentuoja tavąjį aš. Daiktams, grožiui, sėkmei suteikiama milžiniška, destruktyvi galia, tačiau vienodai pasmerkiamos abi pusės – ir valdančioji, ir engiamoji. Nors spektaklis nemoralizuoja, jis konstatuoja moralinę, vertybinę mirtį. (...) Svarbiausia, tai spektaklis apie žmogų, kasdien lipantį į menamą sceną, sugrįžtantį į savuosius užkulisius ir tęsiantį nesibaigiančias repeticijas prieš veidrodį. Spektaklis ir gyvenimas asimiliuojasi į vieną, o paskui rafinuotai apsikeičia vaidmenimis.“ – rašo Eglė Mikulskaitė kultūros savaitraštyje "Literatūra ir menas".

KŪRYBINĖ GRUPĖ

Režisierė Raimonda Kimbraitė

Vaidina: Goda Simonaitytė, Marcelė Zikaraitė ir Viktorija Narvydaitė, Elzė Samanta Juraškaitė.

Scenografė Gintautė Teresė Juciūtė

Kompozitorius Raimundas Eimontas

Kostiumų dailininkas-stilistas Saimonas Aukštuolis

Vaizdo projekcijų autorius Leonas Blėdis

Šviesų dailininkas Renaldas Bartulis

 
© Kauno mažasis teatras. Visos teisės saugomos.