2017 birželio 28, Trečiadienis M. Daukšos g. 34, Kaunas


ŽVILGSNIS Į ŽMOGAUS GELMĘ

Autorius: Rūta SKENDELIENĖ
Šaltinis: Kauno diena, 1998-03-21

Kiekvienas teatras turi savo veidą ir savo žiūrovą. Į didesnius teatrus eina žmonės, pasiilgę reginių, mažesnius renkasi žiūrovai, ieškantys intymumo, artumo, kameriškumo. Mažojo teatro patalpa tarsi maksimaliai priartina spektaklį prie ritualo, apeigos, įtraukia žiūrovą, priverčia jį atidžiai įsižiūrėti į aktoriaus, stovinčio nuo jo vos per metrą, akis, emocijų kaitą jo veide. Spektaklis "Arkliai pacientai" turbūt ir ne galėtų būti pastatytas tinkamesnėje erdvėje. Tai išties kamerinis spektaklis, paremtas psichologine vaidyba, tačiau keleto režisūrinių akcentų dėka jis vis dėlto dinamiškas ir vizualus (nors šiuolaikinio teatrinio proceso kontekste galėtume pavadinti jį senamadišku). Keletą pastarųjų dešimtmečių Vakarų Europos, o ir Lietuvos teatras linksta į eksperimentus, į naujų išraiškos priemonių paieškas. Teatras, ištisus šimtmečius ir net tūkstantmečius kalintas kitų meno rūšių, ypač literatūros, nelaisvėje, siekia autonomijos. Jis laužo tradicinę teatro, kaip įvairių meno rūšių sintezės, sampratą ir ieško savitos, specifinės teatrinės išraiškos, kurios nevaržytų nei dramaturgija, nei muzika, nei dailė, nei architektūra, nei dar kas nors, Todėl šiandien gausu spektaklių, siekiančių sukurti šį specifišką teatrališkumą, Visa tai apibrėžiama viena talpia postmodernistinio teatro sąvoka. Bene ryškiausias jo bruožas naujas požiūris į tekstą, kuris praranda įprastą reikšmę. Spektaklis nebeinscenizuoja teksto, jis ne tik kad nepaklūsta jam, patį tekstą jis paverčia plastiška medžiaga spektaklio struktūrai kurti. Situacija tarsi apsiverčia - ne spektaklis kyla iš teksto, bet tekstas modeliuojasi į spektaklio formą ir klusniai joje išsilydo, Šią situaciją tiksliausiai apibūdina postdramatinio teatro sąvoka. Tai viena iš teatro raidos krypčių, tačiau ne vienintelė. Šalia jos egzistuoja ir turbūt visuomet egzistuos tradicinio teatro forma. Toks teatras,kuris ima dramaturgiją kaip idėjų ir įkvėpimo šaltinį ir jos pagrindu kuria spektaklį. Tokio spektaklio forma gali būti labai šiuolaikiška, netikėta, vizuali, tačiau jo esmę sudaro idėjos, įkūnytos tekste ir išskleistos per aktoriaus kūrybą. Kai kurie patys avangardiškiausi teatrai prisilaiko šios pozicijos. (Viena įdomiausių praėjusio sezono Nyderlandų teatro trupė, dirbanti Utrechte, "Barre Land" savo kūrybinį braižą apibrėžia kaip preciziškiausią autoriaus teksto prisilaikymą. Jie atsisako pretenzijos į savitą interpretaciją ir neria į teksto gelmę, kurioje ir atranda įkvėpimą. Tai netrukdo jiems ieškoti formos, kuri tarsi šiltas vaškas modeliuotųsi iš teksto prasmių į netikėčiausius atradimus. Taip poetiškiausias J.V.Gėtės kūrinys "Torguato Tasso" pastatomas... veterinarinės klinikos patalpoje. Tačiau charakteriai čia subtiliai psichologiški, gilūs, tai tarsi sugrąžina teatrą į aktoriaus klestėjimo epochą, kuomet jis buvo svarbiausias teatre. Antra vertus, visa tai yra labai šiuolaikiška, tiksliai režisūriškai išspręsta, tik režisieriaus ranka nėra sunki, laužanti aktoriaus prigimtį). Spektaklis "Arkliai pacientai" priklauso šiai krypčiai. Čia atsisakoma pretenzijų į išraiškingą formą, ir spektaklis gimsta per aktorius, per jų kuriamus charakterius. Akivaizdu, kad aktoriams čia vaidinti išties smagu. Jie plauko vaidmenyse kaip žuvys vandenyje, ir žiūrovai suklūsta, nes aktorių entuziazmas ir nuoširdumas užkrečia. Juolab kad siužetas intriguojantis, paremtas paradoksu. Jis skverbiasi į žmogaus gelmę ir bando joje susivokti. Spektaklis išryškina trafaretus, suprimityvinančius žmogaus egzistenciją, ir juos nuplėšia. Piterio Šeferio (Peter Shafer) pjesė kaip tik ir išryškina visuomenės vertybių, idėjų, elgesio taisyklių paviršutiniškumą, kuris slopina individualias aistras, nive1iuoja žmogaus asmenybę, jo unikalumą. Autorius tai išskleidžia per jauno vaikino Aleno Strengo charakterį ir per jį leidžia žiūrovams pajusti jų pačių gelmėse slypinčią tragišką asmenybės pusę, trokštančią būties ir pilnatvės. Autorius pjesėje, o režisierius V.Balsys spektaklyje žaidžia paradoksu. Jaunuolis, žiauriai išbadęs arkliams akis, visuomenės atstumtasis, autsaideris, žmogus, bandantis suvokti save ir pasaulį, ieškantis Dievo, paklydęs susvetimėjusių tėvų ir visuomenės peršamų vertybių chaose. Jis kuria savo trapų vertybinį Olimpą ir jo viršūnėje mato spindintį Dievo paveikslą, kuris paauglio sąmonėje keičia pavidalus, modeliuojasi, tampa aistra, kuri jį ir pražudo. Tai spektaklis jaunimui, paaugliams, ir jie čia atras daug paguodos. Tačiau pagal savo problematikos gelmę jis kietas riešutėlis net ir intelektualui. Aleno paveikslą kuriantis R.Račkauskas vaidina taip nuoširdžiai ir įtaigiai, tarsi savo herojaus tragediją būtų išgyvenęs pats. Tai vienas įdomesnių šio Kauno teatrinio sezono vaidmenų, Kamerinio teatro ap1inka leidžia matyti aktoriaus akis ir įsitikinti, kad šis nemeluoja, kuria iš baigtą nuoseklų charakterį žmogaus, jautriai išgyvenusio kraupaus sąlyčio su realybe akistatą, kuomet žiaurus, ša1tas ir nesuprantamas pasaulis atsiveria visa savo gąsdinančia jėga. Ir nors spektaklio finalas nėra optimistinis, jis primena įstabų K.G.Jungo archetipą, kuris iškilo vieno teologo sapne, Pastarasis regi ant kalvos švento Graalio pilį, į kurią veda takas, tačiau kalno papėdėje atsiveria praraja, garmanti požeminio vandens stichija. Sapnas byloja apie tai, kad prieš pakylant į spindinčią viršukalnę, būtina nusileisti į tamsią gelmę, pakelti ją gaubiančią uždangą ir pažvelgti į ją. Ir tai yra pakilimo sąlyga. Gelmėse slypi baisus pavojus, kurio žmonės paprastai siekia išvengti, bet taip jie praranda ir galimybę pasiekti viršukalnę. Spektaklio herojus Alenas veikiau panašus į kopiantį aukštyn nei pasiliekantį anapus ar slystantį žemyn. Pati dramos struktūra - tai psichoanalitinis seansas, spektaklis jį ir atkuria. Šalia Aleno stovi gydytojo figūra. Dramoje gydytojo ir paciento asmenybės glaudžiai susietos, tačiau spektaklyje G.Adomaičio gydytojas šiek tiek deklaratyvokas, net išoriškai panašus į garsųjį psichoanalizės tėvą Z.Froidą. Būtent šis personažas, leisdamasis Aleno sielos gelmėn, leidžiasi ir savojon, tuo pat metu truktelėdamas paskui save ir žiūrovus. Jis suvokia, jog tai, ką iškrėtė paauglys, tėra blankus šešėlis to, kas šėlsta jo paties gelmėje. Spektaklis provokuoja, o žiūrovas pasiduoda arba ne. Gydytojo personažas yra tarsi laipteliai, kuriais Alenas kopia, tarsi kelias, leidžiantis berniukui judėti, tarsi tiltas tarp paauglio ir pasaulio, tarp spektaklio ir žiūrovų. Aktorė R.Dominaitytė subtiliai kuria Aleno draugės Džilės Meison portretą. Psichologiškai tikslus ir Aleno tėvų (R.Šataitės ir A.Slėnio) duetas. Turbūt teisus buvo režisierius, leidęs aktoriams panerti į psichologinės vaidybos stichiją ir subūręs iš jų gan darnų ansamblį. Režisierius tik keliais štrichais nubrėžia spektaklio perspektyvą ir, labai teatrališkai išspręsdamas atskiras scenas, padaro jas tarsi jungiamaja grandimi tarp psichologinių etiudų. Apskritai išraiškos priemonių prasme spektaklis beveik minimalistinis scenoje tik pora kėdžių ir keletas rekvizito detalių, tačiau jas išmoningai panaudojus to visiškai pakanka. Gal kiek senamadiškai atrodo scenoje demonstruojamos skaidrės. Norėtųsi tikslesnio, labiau išbaigto, išieškoto finalo. Pasiilgusiems teatro, kuris verčia susimąstyti, šis spektaklis turėtų būti atradimas.

 
© Kauno mažasis teatras. Visos teisės saugomos.