2017 birželio 28, Trečiadienis M. Daukšos g. 34, Kaunas


"ČERNOBYLIO MALDA"

Autorius: Svetlana Aleksijevič
Premjera: 2016 m. balandžio 30 d.
Rež.: Linas Marijus Zaikauskas

1986 m. balandžio 26 d. 1.23 val. ketvirtajame Černobylio atominės elektrinės bloke įvyko sprogimas, kuris visiškai sunaikino reaktorių. Černobylio katastrofa yra viena didžiausių technogeninių katastrofų per visą žmonijos istoriją. Karštis ir radiacija, sklidę iš reaktoriaus, buvo sustabdyti tik gegužės 4-ąją. Pagrindinė oficiali katastrofos priežastis – netinkamai ir nepakankamai parengtas elektros eksperimentas. Į aplinką pakliuvo apie 3 proc. radionuklidų, per katastrofą susikaupusių ketvirtame Černobylio AE bloke.

Oficialiais duomenimis po avarijos buvo užteršta daugiau kaip 145 tūkst. kv.km Ukrainoje, Baltarusijoje ir Rusijos Federacijoje. Nuo Černobylio katastrofos nukentėjo apie 5 mln. žmonių, radioaktyviaisiais nuklidais buvo užteršta apie 5 tūkst. Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos Federacijos gyvenviečių. Iš jų Ukrainoje – 2 218 kaimų ir miestų su 2,4 mln. gyventojų. Černobylio avarijos metu buvo apšvitinta daugybė šių šalių gyventojų. Be Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos šios katastrofos padarinius pajuto Švedija, Norvegija, Lenkija, Didžioji Britanija ir kitos šalys.

2011 m. kovo 11 d. Japonijoje įvykusi avarija Fukušimos atominėje elektrinėje dar kartą privertė suklusti visą pasaulį ir parodė poreikį iš naujo peržiūrėti energetikos politiką ir atominės energetikos perspektyvas.

Černobylio katastrofa – tai kompleksinis reiškinys, kuris greta vis dar tiriamų medicininių pasekmių turi ir gilesnį poveikį ne tik tiesiogiai nukentėjusiems ar likvidatoriams, bet ir visuomenei, jos socialinei atminčiai, instituciniam ir individualiam diskursui bei ekologinei sąmonei. „Černobylis mums parodė koks yra pavojingas šiuolaikinės civilizacijos „jėgos kultas“. Jis aiškiai atskleidė klaidingą kliovimasi šia galia ir prievarta neieškant alternatyvų. Koks pavojingas mūsų pasaulėvaizdis mums patiems. Kaip humanitarinis žmogus liko nuošalėje technologinio žmogaus atžvilgiu. Nuo pat pirmų šios tragedijos dienų tapo aišku, kad sprogo ne tik reaktorius: Černobylio katastrofa susprogdino visą mūsų pasaulėvaizdį, ji išklibino visos Sovietų Sąjungos sistemos pamatus, kuri jau buvo bepradedanti klibėti Afganistano karo metu. Tai buvo galingas sprogimas, kuris sukrėtė mūsų gyvenimus,“1 – teigia baltarusių rašytoja, žurnalistė, 2015 m. Nobelio literatūros premijos laureatė, knygos „Černobylio malda: ateities kronika“ autorė Svetlana Aleksijevič.

Švedijos akademija, skelbdama S. Aleksijevič Nobelio premijos laureate „už savo polifoninius veikalus, kurie yra paminklas kančioms ir drąsai mūsų laikais“, įvardijo rašytoją kaip sukūrusią naują literatūros žanrą. Nuolatinė akademijos sekretorė Sara Danius Aleksijevič darbus apibūdino kaip „emocijų istoriją – sielos istoriją, jei norite.“ S. Aleksijevič yra viena iš kelių autorių, gavusių Nobelio premiją ne už grožinę literatūrą, o už kitokio tipo veikalus. S. Aleksijevič rašo dokumentinę prozą, kurią pati vadina „Didžiosios Utopijos kronika“. Tai knygos, analizuojančios istorines krizes – Antrąjį pasaulinį karą, Afganistano karą, Černobylio katastrofą, Sovietų Sąjungos griūtį – per paprastų žmonių balsų koliažą. Kaip teigia tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Natalija Arlauskaitė: „S. Aleksijevič dekonstruoja didžiuosius pasakojimus, tačiau ne iš viršaus ir atsitraukusi nuo jų, bet aiškiai suvokdama, kad visas jos pačios gyvenimas neatsiejamas nuo politinių, ekologinių, egzistencinių katastrofų, Didžiosios Utopijos pretenzijų ir paieškų joms žlugus. Kartu ji parodo, kad individuali patirtis niekada nesutampa su ideologinėmis klišėmis, yra gerokai turtingesnė ir dažnai kertasi su oficialiomis versijomis, net jei neužima kritinės pozicijos.“2

„Černobylis jau tapo metafora, simboliu. Ir netgi istorija. Parašyta dešimtys knygų, nufilmuota tūkstančiai metrų videojuostos. Mums atrodo, kad žinome apie Černobylį viską: faktus, vardus, skaičius.<...> Mane domino ne pats įvykis: kas atsitiko tą naktį elektrinėje ir kas kaltas, kokie buvo priimami sprendimai, kiek tonų smėlio ir betono prireikė supilti sarkofagui virš tos velnio skylės, bet pojūčiai, jausmai žmonių, susidūrusių su nežinomybe. Su paslaptimi. Černobylis – paslaptis, kurią mes dar turėsime atskleisti. Galbūt dvidešimt pirmajame amžiuje. Iššūkis jam. Ką žmogus ten sužinojo, įspėjo, atrado pats savyje? Kaip pažvelgė į pasaulį? Tai jausmų, o ne įvykio rekonstrukcija,“3 – teigia S. Aleksijevič knygoje „Černobylio malda: ateities kronika“.

S. Aleksijevič užrašo nežinomas istorijas, žmonių patirtis ir gyvenimus, kurie kitu atveju liktų nutylėti. Tokiu būdu ji ardo oficialiuosius pasakojimus ir mitus. Šios paprastų žmonių, tiesiogiai susidūrusių su katastrofa, gyvenimų tragedijos tampa tarsi taikiu ginklu prieš institucinį diskursą, prieš ilgalaikį melą ir tylą, kurią skleidė ne tik nukentėjusieji, bet ir tie, kurie juos gelbėjo, užjautė, padėjo. Taip pat Aleksijevič pabrėžia, kad Černobylis – ne praeities faktas, jo logika kartojasi kiekvieną dieną.

Spektaklio režisierius Linas Marijus Zaikauskas 1989 m. baigė Leningrado N. Rimskio Korsakovo konservatoriją (muzikinio teatro režisūrą). Teatre dirba nuo 1989 m. Statė spektaklius pagal Samuelio Beckett’o, Jameso Nicholsono, Eugène Ionesco, Federico García Lorcos, Antono Čechovo, Williamo Shakespeare’o, Euripido, Peterio Handkės ir kitų pjeses. 1992-1999 m. buvo Lietuvos rusų dramos teatro Vilniuje vadovas, 1999-2001 m. – „Teatr Powszechny“ Radomėje meno vadovas ir generalinis direktorius, 2007-2008 m. - vyr. režisierius Omsko valstybiniame dramos teatre „Pyatiy teatr“, 2008-2010 m. – Novosibirsko dramos teatro „Staryj dom“ vyr. režisierius, 2010-2011 m. – Čeliabinsko N. Orlovo akademinio dramos teatro vadovas, 2011-2012 m. – Uljanovsko I. Gončiarovo dramos teatro vyr. režisierius. Nuo 2015 m. – Juozo Miltinio dramos teatro vadovas. Statė spektaklius Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje. Kazachstane, Rumunijoje ir Turkijoje, dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Panevėžio konservatorijoje, Jeilio universitete (JAV).

Spektaklio dailininkė Margarita Misiukova 1988 m.baigė Maskvos pramonės dizaino aukštosios mokyklos dekoratyvinės tapybos skyrių. 1996 m. baigė Baškirijos valstybinio pedagoginio universiteto dailės fakultetą. Teatre dirba nuo 1998 m. Sukūrė scenografiją ir kostiumus daugiau nei 60-čiai spektaklių įvairiose šalyse - Ukrainoje ( 3 spektakliai Kijeve ir 1 Sevastopolyje ), 5 spektaklius Lenkijoje, 2 Kazachstane, po vieną Rumunijoje ir Lietuvoje, bet daugiausiai kurė Rusijoje, ( Petrozovodskas ir Archangelskas, Oriolas ir Vladimiras, Toljatis , Uljanovskas ir Joškar - Ola europinėje Rusijos dalyje, Ufa, Sterlitamakas, Magnitogorskas, Čeliabinskas, Kamensk-Uralskij, Tiumenė ir Kurganas Uralo regione, Surgutas, Norilskas, Omskas ir Novosibirskas Sibire, Jakutskas, Chabarovskas ir Vladivostokas Tolimuosiuose Rytuose. Dirbo vyr. dailininke Omsko, Novosibirsko, Čeliabinsko ir Uljanovsko teatruose.

1. Ana Lucic. A Conversation with Svetlana Alexievich. Prieiga internete: http://www.dalkeyarchive.com/a-conversation-with-svetlana-alexievich-by-ana-lucic/

2. Doc. Natalija Arlauskaitė: „Nobelio literatūros premija – vienas ryžtingiausių komiteto žingsnių“. Prieiga internete: http://naujienos.vu.lt/komentarai/doc-natalija-arlauskaite-nobelio-literaturos-premija-vienas-ryztingiausiu-komiteto-zingsniu/

3. Svetlana Aleksijevič. Černobylio malda: ateities kronika. Vilnius: Alma litera, 1999, p. 31



Nuotraukos

1 2 3 4 5
 
© Kauno mažasis teatras. Visos teisės saugomos.