2017 rugpjūčio 21, Pirmadienis M. Daukšos g. 34, Kaunas


MORALINĖ DRĄSA BŪNA SVARBESNĖ UŽ MIRTIES KILPAS

Autorius: Vytautas BALSYS
Šaltinis: Lietuvos rytas, Rytai-Vakarai, 2003-12-27 Nr.51

Taip sakė trijų "Oskarų" laureatas P.Ustinovas, linkėdamas Lietuvai pasitikėjimo

Spalvingas šventės verpetas

Hamburgo gatvės kvepia Kalėdomis. Kepti kaštonai, migdolai, karštas vynas skleidžia viliojantį aromatą.Tie kvapai tarsi mitinės graikų sirenos pasiruošę tave užmigdyti, jeigu nors trumpam prarasi budrumą ir sustosi kokioje lauko kavinėje užkąsti arba išlenkti stiklo alaus.

Bet po pirmo bokalo ši margaspalvė mugės karuselė nesustos.

Angelo trimitas šauks tave dar ko nors paragauti, trys karaliai siūlys neregėtų vaišių, tarsi tu būtum ne Vokietijoje, o gausiame Rytų šalies turguje.

Šventiniais linkėjimais išpuoštame Hamburge pasirodė ir sero Peterio Ustinovo vokiečių kalba parašyta knyga "Achtung, Vorurteile!" ("Dėmesio, prietarai!" arba gali būti verčiami ir kaip "Dėmesio, neigiama išankstinė nuomonė!" - V.B.).

Šiuo metu Hamburgo kino teatruose rodomas vaidybinis filmas "Liuteris".

Jame P.Ustinovas vaidina Friedricho Išmintingojo vaidmenį.

Renginio kulminacija tapo jo paties pasirodymas sausakimšame "Thalia" teatre.

Pasitiko lietuvišku šūksniu

Anglų aktorius P.Ustinovas yra pasaulinio garso žvaigždė, apdovanotas trimis "Oskarais". Mūsų žiūrovams jis dar žinomas iš Stenley Kubricko filmo "Spartakas".

Filme "Quo vadis" šis aktorius sukūrė Nerono vaidmenį. Populiarumą jam padėjo pelnyti ir inspektoriaus Erkiulio Puaro vaidmuo seriale, pastatytame pagal Agathos Christie romaną.

Scenos ir ekrano drabužis šitam multitalentui buvo per ankštas. Jis rašė pjeses, romanus, kūrė istorinius televizijos filmus, režisavo operas ir iki šiol pasirodo pasaulio scenose kaip parodijos meistras taip, tarsi tai būtų mėgstamiausias aktoriaus mąstytojo žanras.

Serui P.Ustinovui - 82-eji.

Jis sunkiai vaikšto, bet trykšta energija bei humoru tikrai nesiskundžia.

Hamburge jo darbotvarkė buvo suskaičiuota minučių tikslumu. Nelabai tikėjausi net arčiau prieiti prie riterių luomui priklausančio aktoriaus.

Tačiau anksti rytą sučirškė telefonas, ir asmeninis rašytojo sekretorius informavo, kad mane seras P.Ustinovas priims viešbučio "Vier Jahreszeiten" apartamentuose.

Vos įžengus į kambarį, P.Ustinovas pasitiko šūksniu: "O, Lietuva!".

Seniai prasidėjusi pažintis

- Pasisveikinote lietuviškai. Koks Jūsų ryšys su Lietuva?

- Dar anais rūsčiais laikais, prieš ateinant į valdžią M.Gorbačiovui, ruošiau didžiulį darbą apie Sovietų Sąjungą.

Teko apsilankyti Vilniuje ir buvusioje laikinojoje sostinėje - Kaune. Taip ir skamba ausyse tas miręs bokšto varpas - bum bum... Jokio rezonanso.

- Tačiau čia vyksta puikūs varpų muzikos koncertai...

- Žinau, bet man įstrigo tas garsas, įdomus velnių muziejus. Ir nedidukė moteris su UNICEF (Jungtinių Tautų vaikų fondo.- V.B.) maišeliu ant peties. Pagalvojau, kaip toli pažengė šis mūsų judėjimas.

Toks buvo mano pirmasis ryšys su Lietuva.

Vėliau, susipažinęs su M.Gorbačiovu, aplankiau Irkutską, Vidurinę Aziją. Didžiulė šalis, ta Rusija. Sunku ją ne tik suprasti, bet ir suvaldyti.

M.Gorbačiovas manė, kad visos permainos vyks tik Sąjungos viduje. Iš savo patirties jis negalėjo numatyti, kad ta didžiulė permainų banga išsilies iš krantų.

- O mes gyvename tos išsiliejusios jūros pakraštyje...

- Taip buvo ir bus visuomet. Lietuva yra Rusijos kaimynė. Manau, kad Rusijos diplomatija yra profesionali.

Kartais ji būna kvailoka, kartais bukai užsispyrusi, tačiau tai būdinga rusams.

Jeigu su jais korektiškai bendrausi, parodysi fantazijos, priimsi juos truputį siurrealistiškai - pasieksi kur kas daugiau nei oficialiais diplomatiniais keliais. Rusai ir patys taisyklių nelabai paiso.

O ligoninių įkūrimas Afrikoje, Afganistane, vaikų namai Sankt Peterburge, kuriuose randa prieglobstį nuo AIDS mirusių tėvų vaikai, Kalkutoje įkurta silpnapročių vaikų klinika, Nepale - invalidų vežimėlių gamybos fabrikas! Daug aktyvios veiklos Brazilijoje, Centrinėje Amerikoje.

Kaip tai vyksta ir rutuliojasi - net nežinau. Parodžiau iniciatyvą, žmonės palaikė ją, ir ši veikla yra reali.Man tai yra didžiausias stebuklas.

Dvasios didybės proveržiai

- Jūs pasaulyje žinomas ir kaip UNICEF geros valios ambasadorius. Kuo įdomi ši patirtis?

- Daugiau kaip 30 metų atidaviau šiam judėjimui. Daug Įdomių žmonių sutikau ir daug ko iš jų pasimokiau.

Kartą Gvatemaloje sutikau mažutę trapią indų vienuolę iš Motinos Teresės ordino. Paklausiau: "Ką jūs čia veikiate?" Ji atsakė: "Atvykome dėl žemės drebėjimo".

"Bet jis jau seniai įvyko, negi laukiate antro?"

"Suvokiu jūsų ironiją, bet supraskite - mes čia esame kitokie nei vietiniai žmonės. Tai nereiškia, kad mes geresni ar blogesni - mes tiesiog kitokie. Vietiniai gerbia mus, o mes galime juos daug ko išmokyti ir nuveikti daugiau negu Indijoje",- kalbėjo vienuolė.

Tai tikrai yra paradoksalu, kad žmonės iš trečiojo pasaulio šalių kitoje vargingoje žemės dalyje padaro daugiau negu kokie turtuoliai iš Senojo žemyno.

Šie suvokia esmę intelektualiai, tačiau ne instinktyviai.

Pavyzdžiui, Afrika - ligų, katastrofų, gamtos stichijų nualinta žemė. Ir staiga čia iškyla trys asmenybės: Kofi Annanas, Nelsonas Mandela ir Desmondas Tutu (Nobelio Taikos premijos laureatai - JTO generalinis sekretorius bei Pietų Afrikos kovotojai prieš aparheidą: buvęs prezidentas bei anglikonų arkivyskupas. -V.B.). Jų įtaka pasauliui didžiulė, visi žavisi jų paprastumu, ryžtu ir tiesumu. Aš juos pažįstu asmeniškai ir taip pat žaviuosi.

Kai matau K.Annaną, jis man primena ėriuką, vedamą į skerdyklą. Bet pabandyk jį išmušti iš vėžių - būtinai pasipriešins, liks ramus ir teisus.

N.Mandela - toks pat. Kartą jis pasakojo man: "Esu dėkingas likimui, kad 27 metus praleidau kalėjime. Tai man padėjo giliau permąstyti žmonijos problemas, taip pat įmanomas veiklos galimybes. Manau, kad visi jauni žmonės, planuojantys savo ateitį politinėje karjeroje, turėtų būti auklėjami tokia pat griežta drausme, kokią aš patyriau". (Juokiasi)

D.Tutu - tai neeilinis dvasininkas. Jis man prisipažino: "Iš pradžių nejaučiau jokio pašaukimo eiti į bažnyčią. Tiesiog kartą susidarė galimybė juodaodžiui užimti tą pačią vietą kaip ir baltajam.

Tik atlikdamas šias pareigas pajutau ir pašaukimą. Nagi pasimelskime drauge!"

Nebuvau pasirengęs maldai, bet pritariau jam. O juodaodžių pamaldų muzikalumo ir choreografijos lieki apžavėtas. Tai - tikras menas. (P.Ustinovas sudainuoja spiričiuelą.)

Ką sako ir ko nepasako menas

- Ar menas laisvina mus nuo prietarų?

- Nežinau. Daugelis mano, kad H.Toulouse-Lauretrecas buvo pirmas menininkas, kuris pragyveno iš reklamos. Tai netiesa.

Giotto, Raffaelis, Leonardas da Vinci buvo gerai apmokami bei Bažnyčios išlaikomi menininkai. Jie tapė madonas, nukryžiavimo scenas ir nesibaigiančius kančių kelius.

Kurdamas televizijos filmą apie Vatikano istoriją, daug keliavau po Italiją. Tiesiog persisotini nukryžiavimais. Vieni paveikslai geresni, kiti blogesni, bet visi supanašėję. Kai galų gale pamatai Sandro Botticelli "Veneros gimimą" - netenki žado. Tokia atgaiva.

Deja, menas parduodamas. Ir, kiek man teko matyti paveikslų, kuriuose vaizduojamas Kristus, jis pateikiamas kaip "L'Oreal" reklama: plaukai garbanoti, barzda sušukuota, ilgi grakštūs pirštai. Tai mane siutina. Jau jeigu ir buvo į ką Jėzus panašus - tai į Andre Agassi.

- Geriau sušukuotas ar sportiškesnis?

- Žinoma, sportiškesnis yra malonesnis. Be to, jis kilęs iš tų kraštų: rudos akys, įgimtas mandagumas, bet ir su paslėpta pykčio doze. Žiūrėk, jeigu jis tik pralaimi, oho... Pagaliau tai labai krikščioniška.

O Senojo Testamento mintis - akis už akį arba dantis už dantį - man yra baisi.

Tačiau jeigu tokia nuostata vadovaujasi Arielis Sharonas (Izraelio ministras pirmininkas.- V.B.), tai kiekvienai akiai jis turi akių kliniką, o kiekvienam dančiui - po stomatologijos kabinetą.

Įvertinti save reikia ryžto

- Kaip jums atrodo, kodėl vieno vado griežtos tvarkos ar kieto kumščio idėja daugeliui žmonių tokia patraukli?

- Tai - žmonės, kurie jaučiasi vieniši ir rašo į laikraščius: "Mano žmona labai knarkia naktimis. Nebegaliu su ja vienoje lovoje miegoti. Patarkite, kaip man elgtis".

Tai - žmonės be vilties, nes asmeniškai nieko negali patys nuspręsti. Jie jaučiasi geriau, kai negirdi savo žingsnių aido ir trokšta susilieti su žygiuojančia mase. Tai juos jaudina.

Masė nėra svarbiau už individą. Mintis - gera ji ar bloga - ateina į galvą vienam žmogui, o ne masei. Nieko nėra svarbiau už asmenį, už jo mintis.

Individualumas yra daug svarbiau už minią. Reikia turėti drąsos ne tik šokinėti nuo uolų ar daryti mirties kilpas, bet ir morališkai įvertinti savo poelgius.

Jei blogai, tai blogai, tačiau visuomet viską galima pakeisti.

- Tai skamba optimistiškai!

- Aš ir esu optimistas. Nenorėčiau teigti, kad tai yra mano pareiga, nes skamba per daug tvarkingai. Bet ir pareiga turi būti maloni, panašiai kaip auklėjimas.

Jis - ne tik našta, bet ir malonumas, kurio vaisiai atneša daug džiaugsmo. Kitaip visos pastangos bevertės.

 
© Kauno mažasis teatras. Visos teisės saugomos.