2017 birželio 28, Trečiadienis M. Daukšos g. 34, Kaunas


LAVONAS, ŠALDYTUVAS IR... PIŽAMA

Autorius: Vidmantas KIAUŠAS
Šaltinis: Nemunas, 2005-12-08

Lapkričio pabaigoje Kauno mažojo teatro repertuare dėmesį atkreipė ir suintrigavo negirdėta pavardė – režisierius Martynas Žukas. Afiša skelbė: matysime Petterio Turrini monospektaklį „Pagaliau“ (pagal pjesę „Viskas, pagaliau“). Vaidina – aktorius Paulius Čižinauskas, scenografijos idėjos autorius – Artūras Šimonis, kompozitorius – Mantautas Krukauskas.

P.Čižinauskas – "Cezario grupės" aktorius, vaidinantis režisieriaus Cezario Graužinio spektakliuose (Williamo Shakespeare‘o "Užsispyrėlės tramdymas", Rolando Schimmelpfennigo „Arabiška naktis“), filmavęsis režisierių Antano Gluskino („Tėvai ir vaikai“), Giedrės Žickytės („Misionierius“) trumpo metražo filmuose ir dokumentinėje japono Takayoshi Watanabe juostoje („Vizos šešiems tūkstančiams gyvybių“). Dailininkas A.Šimonis kuria scenografijas operetėms (Imrės Kalmano „Bajaderė“), pasakoms (Vytauto V.Landsbergio „Arklio Dominyko meilė“), nestokoja išmonės puošdamas Kauno rotušės aikštę prieš šv. Kalėdas. Kompozitorius M.Krukauskas rašo ne tik vaikams (spektaklio „Kiškio pasakos“ muzika), jis – ir modernių audiovizualinių kompozicijų (pavyzdžiui, M.K.Čiurlioniui) autorius.

Tai tik keletas štrichų menininkų kūrybiniams portretams. Prieš salėje užgęstant šviesoms lieka pasakyti, kad „Pagaliau“ – Jono Vaitkaus studento (1999-2003 m. aktorių ir dramos režisierių kursas) M.Žuko diplominis darbas. Premjera įvyko šių metų birželio mėnesį Vilniuje, Menų spaustuvės Kišeninėje salėje.

Po spektaklio parūpo atsiversti Albero Kamiu „Sizifo mitą“. Kad pasitikslinčiau citatą: „Yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema – savižudybė. Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, – reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą“. Neprošal dar vienas absurdo mąstytojo tvirtinimas: „Negali būti absurdo už žmogaus proto ribų. Taigi absurdas, kaip ir visa kita, baigiasi drauge su mirtimi. Bet negali būti absurdo ir už šio pasaulio ribų. Vadovaudamasis šiuo elementariu kriterijumi teigiu, kad absurdo sąvoka – pagrindinė ir kad ji gali būti pirmoji iš mano tiesų“.

Ar „Pagaliau“ skaičiavimas iki tūkstančio – tiek laiko P.Čižinausko vaidinamas personažas skiria iki lemtingo šūvio – padės išsiaiškinti, kodėl neprastai į gyvenimą įsikirtęs, kitų vertinamas ir netgi gerbiamas pilietis ryžtasi paneigti aplinką ir save? Į absurdą panašus skaičiavimas – kaip lėtas ėjimas, bėgimas ristele, staigūs šuoliukai, atsargūs įtūpstai... Viskas pažinta, patirta, įkyrėję. P.Čižinausko veikėjas į save jau žvelgia kaip į buvusįjį: mylėta, nemylėta, pasiekta karjera, iš jos paties pasityčiota, išoriškai nepriekaištingai pritapta prie socialinės aplinkos, tačiau viduje – ne ant patirties šukių besivartaliojanti susisukusi dvasiūkštė, o kenčianti siela. Valandą laiko stebime, kaip po cinizmo, ironiškos saviplakos, skepsio kauke slapstosi tikriausiai jautrus ir silpnas (ar tikrai?) žmogus.

Aktorius P. Čižinauskas po spektaklio: „Kodėl inertiškai manoma, kad cinizmas būtinai blogai? Kai cinizmas teigiamai sveikas, pasakoma daug tiesos. Pjesės suaugusiesiems personažas pavargęs, nusivylęs, jis puikiai suvokia save ir situaciją, kurioje atsidūrė“.

(Tarp kita ko: šalia sėdėjusi paauglė, laukdama lemtingojo tūkstančio, mirtino šūvio ir vaidinimo pabaigos, nekantriai žaidė su drabužinės numerėliu, salikės gilumoje žiūrovė knisosi po tautinį lietuvio mentalitetą liudijantį celofaninį maišelį, o panelė trečioje eilėje kankino mobiliaką. Teatras – kaip kasdienybė?)

Režisierius M.Žukas po spektaklio: „Dažniausiai žmonės žudosi emocinio šoko akimirką arba būdami girti – nebepakelia susikaupusio blogio, patirties sunkumo. Kas tai yra realiai? Trisdešimties nesulaukus nelengva suprasti, teko pasitelkti vaizduotę“.

Aš, žiūrovas, spektaklio metu irgi pradėjau fantazuoti. Nesunkiai nuspėdamas, kad savižudybė įvyks, linkėjau, kad įsiveržtų koks nors įniršęs tipas ir pasižiūrėtų, ar įrėmus aštrų peilį į gerklę „Pagaliau“ veikėjo neišpils šaltas prakaitas ir klaikiai neįsinorės gyventi... Kažką panašaus matėte garsiame lenkų filme? O gal įtaigesnė žaibiška dvikova be ilgų mirštančiųjų monologų? Siūlote degtinės butelį, taikų sambūvį ir sunkias pagirias?

Ak, neįžeidinėkime dramaturgo P.Turrini, pjesės veikėjas išlieka vyriškai ryžtingas, suprantama – jokių išorinių veiksmo netesėjimų, šūvis pokšteli. Kas kita – vidinė „Pagaliau“ įtampa, sudėtingos temos traktuotė, santykis tarp lyg ir girdėto, artėjančio prie banalumo ir naujai skambančio sceninio kalbėjimo. Ne kiekvienas aktorius pakankamai stiprus vaidinti monospektaklį, ne kiekvienas režisierius ryžtasi tame pačiame monospektaklyje būti matomas kaip ant delno. Verta pasidžiaugti, kad P.Čižinauskas ir M.Žukas ne tik surado bendrą kalbą, bet ir kūrybiškai papildo vienas kitą. Matytas spektaklis nuteikia viltingai, o įmanomas (ir pageidautinas) improvizacijas įvardykime ne kaip stygių, o kaip tolesnį, intriguojantį debiutuojančio režisieriaus spektaklio ugdymą.

Dar vienas pastebėjimas. Režisierius, aktorius, scenografas ir kompozitorius viską sustygavo profesionaliai tvarkingai. Kaip diplominiam darbui ir dera. Bet mes, žiūrovai, sunkokai įsimename naujus vardus, tad reikėtų kažko daugiau. Regis, M.Žukas tai supranta, jaučia: „Esame jauni, ieškome bendraamžių dramaturgų Lietuvoje ir, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Baltarusijoje. Kas ten šiuo metu vyksta? Kaip gyvena ir ką kuria menininkai? Kokios jiems rūpi socialinės, politinės temos? Koks ryšys tarp teatro ir realaus gyvenimo?“

Kad M.Žuko ketinimai rimti, neabejokime. Po vidurinės mokyklos jis trejus metus kantriai laukė, kol J. Vaitkus suburs dramos režisierių kursą, po baigiamųjų egzaminų su diplomine premjera Martynas neskubėjo, ilgokai brandino sumanymą. Beje, intensyviai skaitydamas. Gera literatūra atima daug jaunojo režisieriaus laiko. Jam rūpi, kaip Franzo Kafkos noveles, Bruno Sculzo „Cinamoninės krautuvės“ pasakojimus paversti teatrine, scenos kalba.

P.S.Pamiršau pasakyti, kodėl keistokai pavadinau rašinį. Lavoną, kaip supratote, monospektaklyje „Pagaliau“ turime, esama scenų, kuriose dar gyvas būdamas veikėjas apmąsto mirties etiką bei estetiką, tad šaldytuvas irgi nemaišo... O pižama, paklausite, kuo dėta pižama? Kai iki tūkstančio skaičiuojančio veikėjo mirtį gali sukelti ne tik bendravimo su kitais konfliktai, vidinė nedarna, bet ir prastas oras, krankianti varna ar kelią perbėgusi katė, pagalvojau apie pižamą. Kas nutiktų, jeigu ant šviesaus, brangaus bei gražaus drabužio užtikštų kečupo? Žinant, kad monospektaklyje yra buitinio, socialinio, psichologinio, filosofinio absurdo užuominų, tokios spėlionės – ne nuodėmė.

 
© Kauno mažasis teatras. Visos teisės saugomos.