2017 birželio 28, Trečiadienis M. Daukšos g. 34, Kaunas


ŽEMUOGINIS HORMONŲ MAZGAS

Autorius: Vidmantas KIAUŠAS
Šaltinis: Nemunas, 2006-03-09

Kovo 3 d., penktadienis, Kauno mažasis teatras. Žiūrime Agnės Dilytės vienos dalies pjesę jaunimui "Mėnulio koja". Nors ne, kolei kas bandydami nuspėti veiksmą tyrinėjame sceną. Joje išsvaidytos kelios oranžinės metalinės statinės, kurios pagal situaciją bus suoliukai ar kokia paauglių pamėgta mūrinė tvora, uždėjus pagalvėles - buto minkštasuoliai, kairėje - pastolių konstrukcija. Asketiškos scenografijos autorius - skulptorius Donatas Mockus.

Prisipažinsiu: sužinojęs, kad vaidinimas skirtas Lėlių teatrą nebevaikštančiam, bet prie suaugusiųjų menų prisiderinti dar nelinkusiam jaunimui, paėmiau popieriaus skiautelę ir prikeverzojau keletą "Mėnulio kojos" temų. Narkotikai arba alkoholis, smulkus arba stambesnis vagiliavimas, masturbacija, o gal ir natūrali lyčių sueitis, nelaimingos šeimos, nesusipratėliai tėvai. Ir taip toliau, ir panašiai. Na, kaip ir gyvenime. Prikeverzojau, nors suprantu, kokios kvailos išankstinės nuostatos...

Aktoriai vėluoja, tad keli žodžiai apie pjesės "Mėnulio koja" autorę ir režisierę A.Dilytę. Kaune gimusi ji vėl sugrįžo į Laikinąją sostinę, nes vidurinę mokyklą baigė ir filologų konkursuose dalyvavo gyvendama Ignalinoje, o režisierės specialybę įgijo Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Magistrantės darbo vadovas buvo kauniečiams puikiai pažįstamas režisierius Gytis Padegimas.

Kauno mažajame teatre per trejus metus A.Dilytė inscenizavo ir pastatė vaidinimą vaikams "Žvaigždė, kurios krūtinėje kažkas stuksėjo", už spektaklį "Frenki ir Džonis" pagal Terrence McNally pjesę jaunoji režisierė pelnė "Fortūnos" debiuto diplomą, praėjusių metų pabaigoje mažuosius nudžiugino kalėdinis Agnės spektaklis "Didžiausia pasaulyje paslaptis". Premjera - irgi originali pačios režisierės pjesė. Smagiai pasikinkiusi kūrybos ritmą, menininkė veržliai žengia pirmyn, rašo naują draminį veikalą.

Gęsta šviesos, į sceną šėliodamos įsiveržia draugės Inga (aktorė Birutė Prekevičiūtė) ir Unė (aktorė Kristina Sidaraitė). Matas (aktorius Alius Veverskis) pasirodys gerokai vėliau, tačiau iš karto žinokime, kad Kristina ir Alius į sceną palydėti iš Kauno mažojo teatro studijos. Mama (aktorė Jolita Masiulytė) pakviesta iš Kauno valstybinio Lėlių, o Adolfas (aktorius Ramūnas Šimukauskas) vos pasirodęs sukelia Mažojo teatro lankytojų simpatijų šurmulį. Simpatijos, kas be ko, aktoriui. Adolfas, pasak įžvalgiosios Unės Alfonsas, taigi profesionalus lovelasas, jis, kaip ir save iki buko kvaištelėjimo įsimylėjusi Mama,- rafinuotai šleikštoki tipažai.

Pjesės intrigos sudėtinga nepavadinsi, tačiau A.Dilytės pjesė ir režisūrinis sprendimas aprėpia daug įvairių problemų. Atžarus, egoistinis, grubus suaugusiųjų pasaulis sunkiai pastebi jauno žmogaus emocijas, atsidūsėjimus. Net į garsiai išreiškiamus žodžius neketinama įsiklausyti. Ir tada paauglio krūtinėje užsiveržia klaikiai skaudus dvasią ir kūną smaugiantis mazgas. Toks didelis ir atgrasus problemų susikirtimas, kad nebeįmanoma priartėti prie kito žmogaus, jį palytėti, apsikabinti.

Aktuali, reikalinga, rūstų kasdienybės skerspjūvį parodanti pjesė. Dažnas paauglys fantazuoja pabėgti iš namų, kuriuose jaučiasi engiamas ir ujamas, ne vienas, pasibjaurėjęs suaugusiųjų prisitaikėliškumu, akla tarnyste raišai gerovei, pasiryžta nugvelbti tėvelių pinigėlius, pradeda drastiškai elgtis. Adekvačiai supančiai aplinkai. Ir tada nuskamba žodžiai ne apie laimės skrydį, o apie metaforišką mėnulio kojos spyrį. Koks, gyvenimas griebtų, skirtumas, kieno įsčiose užaugi?

A.Dilytė sumaniai derina režisierės ir literatės gebėjimus, dailiai sustyguoja dialogus bei mizanscenas, kuria taip subalansuotai protingai bei stilingai, kad užsimanai palinkėti menininkei netikėtesnio siužeto vyksmo, kokio nors užpatentuoti verto režisūrinio sprendimo.

Lyg neužtektų buitiškai tikroviško ir poetiškai realiai meilės palytėto gyvenimo atspindžių? Lyg specifiškai aštraus hormonų audrų kvapo neužgoštų žemuogėmis perkvipę mylimojo plaukai? Neužtenka, neužgožia... Režisierė ir dramaturgė A.Dilytė gali daugiau.

Penkis "Mėnulio kojos" personažus įkūnija labai skirtingų patirčių aktoriai. Kad meilės trikampyje atsidūręs Matas, "įtarpuotas" tarp Ingos ir Unės, paaugliškai sukaustytas, galima suprasti. Bet vaidindamas jis dažniausiai taip natūraliai sutrikęs, kad nepažindamas A.Veverskio pradedi spėlioti - būna savimi. Ingai nuo to geriau. B.Prekevičiūtė pjesėje jaučiasi it nesugaunama žuvis. Galbūt į vaidmenį įsijautusi aktorė taip sprunka nuo kažkurio televizijos serialo, kuriame, regis, vaidino, ieško naujo sceninio persikūnijimo. Gerokai jaunesnė K.Sidaraitė perspektyviai pritampa prie kolegės, Inga ir Unė - patrauklus paauglių duetas.

Dar apie minėtas bjaurias išankstines nuostatas. Kai žinai, kad vaidina Lėlių teatro aktorius, kažkodėl į jį žiūri reikliau, kibiau. J.Masiulytės Mama egoistiškai nunirusi į save, akcentuotai savimi susižavėjusi, tad ne nuodemė suabejoti, ar taip diktuoja vidinis aktorės faktorius - žiūrovo dėmesio stygius.

Adolfas-Alfonsas-lovelasas, nors ir purvinomis panagėmis, vis tiek "vaistininkas". R.Šimukauskas jau sukūrė ne vieną grakščios ironijos, įsisąmoninto kasdienybės sarkazmo kupiną personažą. Tiems vyrukams ne per aukšta ir platesnių apibendrinimų kartelė.

Pasikvieskite savo paauglius vaikus į A.Dilytės "Mėnulio koją", po spektaklio užsukite į kokią kultinę (visos jos tokios!) piceriją ir atvirai pasikalbėkite su savo atžalomis.

 
© Kauno mažasis teatras. Visos teisės saugomos.