2017 birželio 28, Trečiadienis M. Daukšos g. 34, Kaunas


NE APIE VAGINAS

Autorius: Ingrida DAUNORAVIČIŪTĖ
Šaltinis: Ištrauka iš straipsnio

Neįmanoma atsakyti į klausimą, kas yra moteris. Gal iš šio neįgalaus neįmanomumo ir kyla poreikis pažinimo sumetimais ją skaidyti į atskiras dalis, taip bandant atsakyti bent jau į klausimą, kas yra vagina? Ar tai tik be išlygų visas moteris vienijantis fizinis požymis? O gal tik pirmas žingsnis į lyties, asmens tapatybę? Bent jau į šiuos kelis klausimus šiuo metu turime net tris atsakymus - Lietuvoje šį pavasarį gausiai užderėjo Eve Ensler pjesės "Vaginos monologai" pastatymų.

Atvirai sakant, iš tos gausos sukeltų gana spalvingų reakcijų norėtųsi siškirti menką žiūrovų pulkelį suvienijusį pyktį arba įtūžį. Jis kilo pabandžius šiuos tris pastatymus palyginti, apibendrinti arba bent jau įsivaizduoti Simone de Beauvoir titaniškas kančias besivartant karste - vėl gi dėl tos pačios lietuviškų "Vaginos monologų" gausos.

Kokios giluminės priežastys išprovokavo šių statistinių šiuolaikinės Lietuvos feminisčių įtūžį? Greičiausiai suvokimas, kad Ensler pjesė, šiaip ar taip, yra programinės "moteriškos kultūros" reiškinys, matyt, savo idėjinėje pradžioje išties galėjęs suburti Oklahoma Sičio aktyvisčių būrelį suvaidinti po atviru dangumi moters pjesę apie moteris. Kuo šios naivios inspiracijos pavirto, puikiai žinome,- įsisukęs komercinių scenų smagratis iš "Vaginos monologų" pagamino ne vieną dešimtį "skandalingiausių ir sėkmingiausių šiuolaikinio teatro projektų" su visa puokšte į juos įtrauktų žvaigždžių - nuo Whoopie Goldberg iki Ingeborgos Dapkūnaitės.

<...>

Kaunas gali pelnytai didžiuotis. Jis ne tik laiko atžvilgiu aplenkė Vilnių,- čia mėnesiu anksčiau nei Vilniaus rusų dramos teatre pasirodė sceninė "Vaginos monologų" interpretacija,- bet jis dar turi ir lokalų eksperimentinio teatrinio vyksmo židinį, labai dosnų tokioms netradicinėms pjesėms - Kauno mažąjį teatrą. Nuostabus užkampis senamiestyje, pati teatro salytė glaudžiasi palėpėje, į kurią patekus užsimiršta visos teorijos apie teatro sąlygiškumą, scenos dėžutę ir panašias "atgyvenas". Kauno mažojo teatro režisierius Vytautas Balsys savąjį Ensler "Vaginos monologų" sceninį variantą pavadino "Katytė P" - šis žodelis tiksliausiai nusako tą švelnių, goslių, truputį laukinių, truputį kaunietiškai lietuviškų aliuzijų kupiną materiją, iš kurios audžiamas spektaklis. Labai tiksliai, lakoniškai veiksmo vietos problemą išsprendžia scenografė ir kostiumų dailininkė Inga Kažemėkienė - jos sukurta poparto stilistikos spiralių žaismė ir intymus "raudonasis kampelis" scenos gilumoje sugrąžina žiūrovą į šiek tiek estetizuoto, siurrealistiškai transformuoto, laiko ženklus nusivaliusio, iš apačios į viršų persikėlusio neformalų "kabačioko" atmosferą. Kai į šią erdvę vorele įkrypuoja ketvertas vyrukų, žiūrovų salėje kyla džiaugsminga atpažinimo efekto banga: ketvertas žmogeliukų-pingvinų, tų pačių, dar sovietmečiu animaciniuose filmuose buvusių idealių, žmogiškų, tėviškų jausmų reiškėjais ir įkūnytojais, regis, su savimi atsineša po didžiulį praeities kiaušinį. Jį čia pat žiūrovų akivaizdoje sudaužo ir patiekia su tokiais aštriais improvizacijos prieskoniais, jog daugeliui žiūrovų beveik dviejų valandų juoko su visomis jo variacijomis seansas tampa sunkiai atlaikomu išbandymu.

"Katytėje P" ketvertas aktorių - Ramūnas Šimukauskas, Audrius Baniūnas, Donatas Šimukauskas, Saulius Bagaliūnas lyg virkštele jungiami su praeitimi, jų atėjimas į scenos aikštelę tampa groteskišku ritualu, materializuojančiu seniai prarastą vaikystės erą su visu jos švelniu, juokingu, bauginančiu moterišku, motinišku pavidalu. Balsio spektaklyje nebeliko monologų - visiems keturiems aktoriams leidžiama susidoroti su kiekviena iš istorijų, panaudojant drastiškiausius raiškos ir reagavimo būdus. Apie pagarbą tekstui negali būti net kalbos - jis karpomas ir maišomas, koliažinė pjesės struktūra tampa laisvu tramplinu į keisčiausius tekstinius junginius ir prasmines amputacijas. Toks teatras glumina beribiškumu - išlaikydamas vizualinio naujumo efektą, kartu ir trikdo gebėjimu iki absurdo, viską išsunkiant, išnaudoti vieną emocinį niuansą, vieną teatrinės raiškos būdą. Finalinėse scenose daugelis žiūrovų turėjo suglumti, pagavę save besijuokiančius iš prievartą, pažeminimą, mirtį transliuojančių pjesės tekstų. Žiūrovams atsitokėti palikta pati spektaklio pabaiga - ketvertas aktorių, per spektaklį spėjusių "pasimatuoti" po keletą moteriškų tipažų, pabuvusių gal net savo motinų kailiuose - įtaikingiausiai ir dramatiškiausiai nuskambėjo būtent pagyvenusių moterų monologai - lengvais "Inkaro" sportbačiais apautų kojų pas apšuoliavę visą žemės rutulį nuo buvusios Jugoslavijos ar mokyklinės diskotekos Kaune iki gimdyklos kažkur Amerikos pakrašty - jie sugrįžo į išeities tašką, vėl išsirikiavę pavargusių pingvinų vorele ir išsinešdami ką tik taip dosniai pažertus laiko, teatro ir mūsų išbarstyto juoko trupinius.

<...>

 
© Kauno mažasis teatras. Visos teisės saugomos.